saugumas

saugumas statusas T sritis Politika apibrėžtis Tarptautinių santykių veikėjo arba struktūros nesaugumo problemos sprendimas, reiškiantis, kad grėsmės pašalintos arba kitaip neutralizuotos. Vienas dažniausiai vartojamų, bet ir labiausiai ginčytinų tarptautinių santykių disciplinos terminų. Ginčijamasi dėl to, kad svarstymų apie saugumą turinys ir išvados labai priklauso nuo svarstymo prielaidų apsibrėžiant, apie kieno saugumą kalbama. To apibrėžti neįmanoma neįvardijus, kas kelia grėsmę saugumui; šią sąvoką tenka įtraukti į platesnę nesaugumo problemą. Tradicinis, ilgai vyravęs realistinis požiūris į nesaugumo problemą buvo tas, kad valstybė laikyta svarbiausiu saugumo objektu. Taigi pagrindinės grėsmės valstybei kyla iš kitų valstybių. Realistinėje tarptautinių santykių teorijoje nacionalinis saugumas apibrėžiamas akcentuojant valstybės galią, ypač karinę, o jai kylančios grėsmės – priešiškų valstybių karinę galią. Liberaliu požiūriu, valstybių nesaugumą sąlygoja ne kitos valstybės, bet nesutvarkyti jų tarpusavio santykiai; liberalai saugumą apibrėžia kaip tam tikros tarptautinės tvarkos, tarptautinio režimo sukūrimą ir palaikymą. Saugumą lemia tai, kiek valstybės laikosi tarptautinių normų ir stengiasi nesutarimus reguliuoti taikiais būdais. Liberalų požiūriu, saugumo sąvoka, apibrėžiama kaip karinės galios reiškinys, nepagrįstai siaura, nes jis gali būti ir politinis, ir ekonominis, ir socialinis, ir ekologinis, ir kultūrinis. Pasak konstruktyvistų, nesaugumas kyla iš to, ką žmonės nusprendžia laikyti grėsme. Žmonės, įvairių aplinkybių ar motyvų verčiami, rūpinasi tam tikrų savo gyvenimo sričių saugumu ir teikia jam išskirtinę, ypatingą palyginti su kitomis problemomis reikšmę bei imasi ypatingų priemonių jam užtikrinti. atitikmenys: angl. security